Tarkime netikėtai atsiranda investuotojas, kuris nori investuoti pinigų ir verslininkas, kuris turi idėją. Gerą idėją. Kokią?

Ogi paprastą. Europos Sąjunga yra nustačiusi tikslą: “Auksinis Dvidešimtukas” – iki 2020 metų padaryti taip, kad 20% Europos elektros energijos pagamintų vėjo energetika. Vadinasi, jeigu šiandien gyvename 2010ais metais, turime minimum 10 metų neišsenkamą rinką. Ir tikrai nebus taip, jog 2020 metais bus stojama kuriant naujus tikslus vėjo energetikai.

Lietuvoje šiuo atveju situacija nelabai dėkinga – vėjo jėgainių parkai kuriami vangiai, nors egzistuoja tyrimai, įrodantys, jog vėjas Lietuvoje yra visur. Visgi biurokratinės kliūtys trukdo plėtoti vėjo jėgainių parkų statybą. Be visa ko, vėjo jėgainių parkai atsiperka  labai lėtai, o investuotojas skaičiuodamas pelną ketvirčiais dažnai to nesupranta. Šioje vietoje būtų galima teigti, jog reikia skatinti valstybę teikti subsidijas vėjo energetikai (taip skatinant vėjo jėgainių statybą) arba pačius gyventojus paskatinti statyti savo mažytes vėjo jėgaines. Pastaroji mintis gali atrodyti kiek kvailai. Tačiau pažvelkime į ją iš kitosios pusės.

Lietuvoje egzistuoja keletas laisvųjų ekonominių zonų. Nereiktų šiuo atveju lįsti į subtilybes, jog jos yra didelės korupcijos zonos, tačiau pažvelkime į jas iš ekonominės pusės. Jos yra puikios vietos atsirasti aukštų technologijų kūrimo bei gamybos zonomis. Mokesčiai čia mažesni, o vietos kolkas labai pilna, nes tiesiog trūksta inovacijų bei investicijų.

Tad jeigu Lietuvoje nesiseka statyti vėjo jėgainių parkų, kas trukdo pastatyti gamyklą, kuri gamintų vėjo jėgaines. Niekas. Taip, Lietuvoje niekas vėjo jėgainių greičiausiai nepirks. Tačiau likusi Europos dalis pirktų dar ir kaip. Ir dažniausias užsakovas būtų valstybės, kas suteikia puikias garantijas. Kodėl Lietuvoje? Čia darbo jėga kolkas yra vis dar pigi (ypač ekonominiu sunkmečiu), medžiagas galima atsivežti iš valstybių, kurios stovi ant senojo šilko kelio (kad ir reikalingais resursais pakankamai turtinga Ukraina ar Rusija), o jūros keliais jų transportavimas būtų taip pat pigus. Vadinasi galima sukurti produktą už pakankamai mažą kainą ir jį eksportuoti. Ir ne bet kokį produktą. Aukštųjų technologijų, kurioms yra taikomos įvairios programos ir dalijamos subsidijos ne tiek iš Lietuvos, kiek iš Europos Sąjungos. Aukštosios technologijos – didžiausią pridėtinę vertę teikiančios paslaugos ir prekės, be to, atsiranda taip reikalingų darbo vietų, skatinamas eksportas, populiarinama pati vėjo energetika ir atidaroma niša nacionaliniams vėjo jėgainių parkams (turint nuosavų vėjo jėgainių gamyklą nebereikėtų sukti galvos iš kur gauti pigesnių vėjo jėgainių). Tačiau tai dar neviskas.

Tarkime verslas klojasi iš lėto, prekių parduoti pavyksta vienoje bei kitoje valstybėje ir verslininkas automatiškai norės gaminti geresnį produktą, kad galėtų jį parduoti didesniame skaičiuje valstybių už priimtiną kainą. Vadinasi reikia, kad vėjo jėgainės būtų modernios ir galėtų konkuruoti su kitų šalių įmonių vėjo jėgainėmis. Kaip to pasiekti?

Pirmasis variantas būtų pirkti naujų technologijų patentus. Tačiau jeigu verslas nėra labai smarkiai įsivažiavęs, tam gali trūktų pinigų, taip lėtėtų verslo plėtra ir pelno grąža. Minusai aiškūs.

Tačiau egzistuoja ir antrasis variantas: tereikia stebint jūrą apsisukti 180 laipsnių kampu ir atidžiau pažvelgti kas yra Lietuvoje. Lietuvoje yra (jeigu neklystu) 22 aukštosios mokyklos ir Universitetai. Niekas netrukdo suorganizuoti stambią mokslo konferenciją (prie kurios mielai prisijungtų ir tokia organizacija kaip “Eksponentė” – vėjo jėgainių asociacija) ir jos metu paskelbti konkursą šalies aukštosioms mokykloms sukurti:

1. Didesnio naudingumo elektros generatorių

2. Patobulintus vėjo jėgainių sparnus

3. Naujo modelio vėjo jėgaines, kurios būtų tylesnės ir efektyvesnės

Už patentus galima būtų pažadėti aukštosioms mokykloms pilnas autorines teises, dalį pelno ir premijas atradėjams, už ką savo ruožtu įmonė turėtų galimybę didinti pelną, mažinant išlaidas.

Pabaigai galima būtų apibendrinti, jog tokia verslo idėja:

• Skatina inovacijas
• Didina aukštųjų mokyklų (mokslo) ir verslo bendradarbiavimą
• Pritraukia investicijas
• Sukuria darbo vietas
• Didina eksportą
• Gerina šalies įvaizdį

O kas nutinka, kai aukštosios technologijos atneša pelną? Šis pelnas pasiskirsto tarp įvairių paslaugų ir kasdienio vartojimo prekių įmones, o vėliau ir dar plačiau – tarp gyventojų.

Šis straipsnis pateikia tik paprastą pavyzdį kaip nesunku sukurti aukštųjų technologijų produkciją arba sugalvoti kažką inovatyvaus. Negana to, nesunku suvokti, kaip per trumpą laiką (kas šiais laikais itin svarbu) galima vystyti tokio tipo verslą taip – kad tai paliestų kuo daugiau sričių, kurios nesuvalgo pinigų, bet juos tik pritraukia, didina efektyvumą ir pelną.

Tereikia kartais pasvajoti ir garsiai pasiųlyti. Straipsnio autorius galimybių tokio dalyko įgyvendinti neturi, tačiau tikisi, jog kažkam galbūt šaus kokia kita šauni idėja.

Vidutiniškai kiekvienas žmogus turi vieną vyrišką kiaušidę ir vieną moterišką krūtį

- Des McHale

Turbūt kasdien kiekvieną iš mūsų pasiekia labai įdomus reiškinys pavadinimu “statistika”. Apklausos, tyrimai ir visokio panašaus plauko skaičiavimai yra tapę dideliu verslu. Ir reiktų tikėti, jog tai jau tampa besaikiu per dideliu verslu.

Kodėl?

Visų pirma, reikia suprasti kas yra statistika. Statistika - tai matematinė tam tikrų žmonių grupių, procesų ar eksperimentų stebėjimų išraiška. Ji naudojama įvairiose gyvenimo, pramonės bei ekonomikos srityse. Ja dažnai naudojamasi archyvų kūrimui, istoriniams stebėjimams, praeities analizei ir panašiai.

Visgi, statistika pastaruoju metu gana smarkiai žengia žingsnius į pinigų pasaulį. Pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau kompanijų gavę skaičius iš statistinių stebėjimų pradeda jais manipuliuoti. Pavyzdžiui: tokiais skaičiais dažnai manipuliuoja televizijos, kurių reklamų įkainiai dažnai priklauso nuo to, kiek žmonių jų kanalą stebėjo tam tikru momentu. Tais paprasčiausiais skaičiais naudojasi bankai, įvairios žiniasklaidos priemonės (internetiniai portalai, laikraščiai), net valstybės.

O sakyti, jog skaičiais manipuliuojama galima dėl paprasto dalyko – reikia išmokti skaičiuoti kaip skaičiuoja statistikos tyrinėtojai. Tam reikės paprasto pavyzdžio. Situacija: “Lietuvoje gyvena 3 000 000 žmonių (populiacija). Reikia apskaičiuoti kiek iš jų statistiškai kasdien geria kavą”. Atsiranda problema: Kaip apklausti visus šalies gyventojus? Juk tam reikėtų be galo daug resursų ir laiko. Čia mokslininkai sugalvojo šį veiksmą apžaisti: Apklausti tik tam tikrą skaičių gyventojų (pavyzdžiui 1000, – imtis) ir taip sutaupyti labai daug laiko bei resursų, o toliau naudojant tam tikrus matematinės statistikos metodus ir formules apskaičiuoti, kaip galėtų elgtis visa populiacija. Išryškėja pirmosios problemos. Kuo didesnė populiacija ir kuo mažesnė imtis – juo didesnė skaičiavimo paklaida. Tačiau paklaida išlieka net kai imtis yra lygi populiacijai (3% – žmogiškasis faktorius). Tačiau atsirandant papildomiems faktoriams ar skaičiams (ypač, jeigu pastarieji yra statistiniai skaičiai), paklaida dar labiau padidėja. Pačios didžiausios paklaidos yra televizijos reitinguose. Žinoma, jos apskaičiuoja pagrindines tendencijas, tačiau skaičiuoti naudojant vien papildomus 900 priedelių ir esant be galo daug kintamųjų, paklaida gali siekti iki 50%, o gal net ir daugiau. Kažkodėl nesu matęs, jog pateikdamos tyrimų ataskaitas kompanijos pateiktų paklaidas. O derėtų…

Žinoma, daug kas pasakys – “O kam čia dabar prisikabinėti? Juk formules ir iš vis statistinius metodus sugalvojo mokslininkai. Straipsnio autorius yra  anoks mokslininkas”. Bet mokslininkai sugalvojo statistinius metodus tam, kad būtų paprasčiau rinkti informaciją apie istoriją, istorines tendencijas bei jų pačių eksperimentus.

Kurti kainas, paslaugas, ateities tendencijas ar apskritai ateitį vien iš statistikos yra tas pats, kas burti iš kavos tirščių.

Ir taip yra todėl, jog daugelis teigia, jog taip kaip buvo vakar – bus ir rytoj, tik prie visko yra naudojamos tikimybės. Tikimybė – matematiškai apskaičiuota tam tikro reiškinio įvykimo galimybė. Tačiau tai tėra tik skaičius, nors juo remiasi bei manipuliuoja daugelis. Tarkim kazino: žmogus stovi prie ruletės stalo ir stato tik ant spalvų. Vadinasi tikimybė laimėti yra apie 49% (49 – kitai spalvai ir apie 1 – nuliui). Tačiau ji taip pat sukuria iliuziją, kad kiekvieną kartą iškritus netinkamai spalvai, tikimybė laimėti didėja, o žmogui tiek ir tereikia, jeigu jis įsitikinęs, jog kilnodamas “čipsus” laimės daug pinigų. Tokia pat statistika naudojosi NASA savo “kvailumo” laikais, kai vykstant projektui “GEMINI” (Dvyniai), kiekvieną kartą astronautui pakilus į kosmosą, tikimybė, jog jis sekančioje misijoje žus – padidėdavo. Šiuo metu, dažnos įmonės naudoja tokią logiką: Tikimybė, jog tai kas nutiko vakar, bus rytoj yra didžiausia, todėl veiklos kryptis kreipti reikia būtent į tas vietas. Be to, geriausias pavyzdys kaip apjungiama statistika ir tikimybės – orų prognozė. Ar dažnai tiksliai pasitvirtina orų prognozės vienai dienai? Dviems dienoms? Savaitei? Mėnesiui? ir t.t.

Tačiau pažvelkime į tikimybes kiek kitaip. Jeigu žaidžiant kortomis jums iškrito tam tikra kortų kombinacija, tai jai jum iškristi buvo labai nedidelė tikimybė. Tačiau ji įvyko. Sekančiai kortų kombinacijai iškristi yra lygiai taip pat maža tikimybė, kuri įvyksta. Žinoma, kad pasikartos ta pati kombinacija tikimybė maža, tačiau vis dėl to egzistuoja. Kitaip pasitikėti vien tikimybėmis yra pragaištinga.

Šioje vietoje labai tiktų anekdotas:

- Kokia tikimybė, jog meteoritas nukris į žemę? – klausia laidos vedėjas blondinės ir mokslininko.

Mokslininkas:

- Na pagal statistiką, meteoritas nukrenta žemėn kas kelis šimtus tūkstančių metų, danguje objektų pavojingų žemėj yra… …na sakyčiau 1/700000.

Blondinė:

- 50/50.

Vedėjas:

- O kodėl jūs taip manote?

- Arba nukris arba nenukris…

Visgi statistikos nuvertinti nereikėtų ir siūlau pasižiūrėti, kaip statistiką galima kartais padaryti įdomia:

http://www.ted.com/talks/lang/eng/hans_rosling_shows_the_best_stats_you_ve_ever_seen.html

bei siūlau apsilankyti:

http://www.gapminder.org/

…
- Klausyk, o kokie yra šauniausi Lietuvos didvyriai (herojai)?
- Na… Vytautas, Gediminas (nors ir žiaurūs), Tadas Blinda, knygnešiai, Romas Kalanta, Sabonis.
- O moterų ką nėr?!
- …hm… na… Žemaitė? Neris? Šatrijos Ranaga? Povilionienė?
- Neeeeee… Čia tik davatkos ir rusų šnipės arba tiesiog paprastos feministės…
- O taip… Nėra Lietuvoj moterų didvyrių…
- Nebent Barbora Radvilaitė?
- Gal tu kvailas? Čia tas pats, kas sakyti, jog Merė Popins yra britų didvyrė…
- Tu teisus… feminizmu, šnipinėjimu ir davatkinizmu gerų rezultatų tikrai nepasieksi…

“…
Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.

Turiu
Savo džiaugsmą.
Ateik, -
Dovanosiu ir tau.
…” – Paulius Širvys, “Lietuviškas beržas”

…
- Klausyk, o kas čia vis su tom užuominom apie gėjus. Vis tie gėjai nori pasirodyt, vis nori kažką parodyt, bet vis jiem neleidžia. O baudžia mumis.
- Čia jau jų reikalas. Varčiau čia tokį vadovėlį anądien, ten parašyta buvo jog Hitleris, Musolinis, keletas popiežių, nemaža dalis kunigų, Leonardas Do Vincas, Lieno(-i)nas vienžo daugelis didesnių stambesnių ir garsesnių žmonių buvo homoseksualai. Net Eltonas Džonas…
- …net Eltonas? Betgi tos dainos klipe (“Sacrifice” ta mergelikė taip graudžiai žiurėjo į jį, o jis į ją…
- …vat susimastyk ar ten tikrai mergelikė buvo.
- …
- …tai taip ir būna su mažumom…
- Įdomios tos kultūros.
- Aha, ypač atkreipk dėmesį kaip šneki su kitokių spalvų žmonėm. Tarkim jeigu baltajam pasakysi “Atrodai pabalęs”, reiškia esi susirūpinęs, jog žmogus serga, jei tą pasakysi juodaodžiui, reikš, kad jo negerbi ir greičiausiai busi įmestas į beždžionių narvą.
- Eina sau… O jeigu pasakysiu “Atrodai juodas”.
- Išvadins rasistu. Gal net pavadins homoseksualu.
- Aha… vat tau ir “visi spalvoti, visi lygūs” akcija…

“…
Netinka
Tau auksas.
Netinka
Sidabras.
Nei žodžiai,
Saldumo pilni.

Netikras
Čia auksas.
Netikras
Sidabras.
Ir deimantai tie –
Netikri.
.. ” – Paulius Širvys, “Lietuviškas beržas”

…
- Nu a tave krizė nepalietė dar? Mmmm?
- Ne, bet nepalietė ir tavęs.
- Kaip tai? Palietė, mokesčiai dygsta, darbe irgi užsakymų sumažėjo…
- Bet mes geriam?
- Tai aišku!!!!
- Vadinasi nepalietė
…

…
- Tai kuom beužsiimi?
- Nieko, vot verslą pradėjom sukti su kolega, planavom iš individualios į akcinę bendrovę pasikeist.
- Geras! Čia tai esi šaunuolis, gal galima bus akcijų perpirkt, kaip ten iš vis jum sekas? Ne vis vien čia šaunuoliai, gerbiu tokius žmones.
- Ai užsakymų nėr, esu didelę sumą skoloj, nežinau kaip atiduot…
- Vot durnius… reikėjo palaukt, pachaltūrint… nesuprantu aš tokių žmonių…
- Aš tokių kaip tu irgi…
…

…
- …tai vo, ten buvo gerai per TV3, bet šiaip ir LNK nesnaudė tuo metu…
- O tu žinai kas yra TV3 ir LNK?
- Ne…
- Šiuolaikinis menas. Juos reikėtų kiaurą parą transliuoti ŠMC.
- Kodėl?
- Matai, jeigu aš prišikčiau į rankas ir visą tai mesčiau į seną šilelį neveikiantį ana ten, tai rezultatas būtų toks pat kaip TV3. LNK tas pats, tik šiek tiek spalvas pakoreguot reiktų.
- He he, o Lietuvos tv?
- Nesiskaito.
- Kodėl?
- Nacionalinis transliuotojas. Juk BBC nieks nekritikuoja.
- O Baltijos TV tuomet?
- Irgi nesiskaito?
- Kodėl?
- Lenkijos nacionalinis transliuotojas…
- Ech… modernizmas… šiuolaikinis menas…
- Neužsisvajok menininke, tau gert.
…

“…
Ateik, -
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.

Praeisi
Pro šalį,
Kaip laimė
Praeina, -
Nekeiksiu
Aš tavo lemties –

Aš – beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
…” – Paulius Širvys “Lietuviškas Beržas”

Atsakymas: Niekaip.
Problema tame, jog kiekienas iš mūsų vis dažniau susiduriame su tokiu reiškiniu, kai nebepavyksta tikslingai atskirti teisingos informacijos nuo teisybės. Žurnalistų darbas yra informacijos paieška, ypač tų, kurie rašo arba kuria reportažus apie kasdienius žmonių gyvenimus bei įvykius. Kas nutinka kai vienas iš informacijos kanalų nutrūksta? Pavyzdžiui paimkime kad ir Drąsiaus Kedžio bylą Lietuvoje. Informacijos srautui nutrūkus, bandoma sukurti, sugalvoti ar šiaip išburti bent kokią teoriją. Kam? Publikai. Kad matytų, kad stebėtų, kad prašytų, kad norėtų.. Tokiu būdų griebiamasi bet kokios vilties, jog pranešama naujiena bus tiesa. Netiesa? Tiek to… bent jau pritraukė skaitytojų skaičių. Pastarosios bylos atveju laukia veinas iš paskutiniųjų žingsnių ieškant to žmogaus – kreipimasis į burtininkus. Tačiau šis straipsnis ne apie šią bylą.

Kas nutinka, kai žurnalistas arba nelabai vykęs mėgėjas bando pešti išpešti informacijos kai jos nebegali gauti? Atsiranda bent dvi skirtingos teorijos. Tai dažnai paskatina ir tai, jog esant dviem kariaujančiom pusėm, abi turės savąsias tiesas, o tai visada padvigubina teorijų skaičių.

Taip atsiradus daugiau negu vienai teorijai gimsta sąmokslo teorijos.

Kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių vis domisi tuom kas juos supa. Tai sukuria saugumo jausmą, leidžia lengviau planuoti savo būtį bei buitį, išvengti pavojų. Tačiau kai informacijos srautas nutrūksta, yra specialiai blokuojamas arba tiesiog žmogus nustoja pasitikėti ja, atsiranda spraga. Atsiranda tuštuma, o dažniausiai mes visi tokiai atsiradus, ieškoma kaip ją užpildyti.

Žurnalistika naudojama kaip informacijos sklaida, mokslo populiarinimas gali būti labai stiprus ir galingas įrankis, tačiau ji turi kelis didelius minusus. Keli iš jų jau išvardinti aukščiau, tačiau pats pagrindinis būtų – žmonių didelis nenoras patikrinti informacijos. Kitaip tariant kažkodėl vakarų civilizacijoje silpsta kritinis mąstymas. Visi aklai pasitiki tuom kas jiems pateikiama. Kartais net visiška nesąmonė priimama  už pilną pinigą. O pastaruoju metu, vis dažniau linkstama prie sąmokslo teorijų.

Sąmokslo teorijos galbūt turėtų labiau vadintis alternatyviomis teorijomis, nes jos atsiranda savaip interpretuojant tuos pačius faktus. Pastarojo dešimtmečio populiariausiųjų dešimtukę turbūt būtų galima lengvai rasti 2001 rugsėjo 11 įvykių New York’e sąmokslo teorijų, Illuminati, bažnyčios sąmokslų ir panašiai.

Liūdniausia yra tai, jog mūsuose dažnas jaunas Lietuvis sąmokslo teorijas “pagauna” iš megėjiškų dokumentinių filmų arba iš… komikų. Turbūt Lietuvos ateistai galėtų skirtį medalį amžiną jam atilsį Džoržui Karlinui (George Carlin) už religingumo mažinimą. Taip pat galima skirti medalius filmų ciklui Zeitgeist. Tačiau tenka pripažinti, jog dokumentika, kuri yra pagrįsta tik kūrėjo asmeninėmis išvadomis yra ne dokumentika, o tik faktų ir išvadų kratinys. Tokie filmai dažnai pateikia informatyvių faktų apie pasaulį, tačiau dažnai yra linkę įrodinėti savas tiesas. Ar normalu, jog dokumentinis filmas skelbiantis, kad vertėtų klausyti tik savęs ir nieko kito pats teigia: “Nustokite daryti vieną ar kitą kasdienį veiksmą?”. O galų gale pateikti gražių komunistinių idėjų kratinį?

Ar normalu tikėti tuom, ką šneka propagandinis filmas arba komikas, kurio tiesioginis darbas yra “to be entertaining”, žurnalistais ar mokslininkais? Tenka ir toliau spręsti patiems, kadangi didelė komercializacija, globalizacija ir kitos azacijos sukūrė labai sudėtingą sistemą, kurioje sunku rasti faktus. Gal kas pasakys: pasitikėk mokslo žmogum. Gydytojais ne visais pasitikiu, nes dalis jų tiesiog perša tuos vaistus, su kurių pardavėjais turi pasirašę sutartis.

O gal pažvelkime į sąmokslo teorijas kiek kitaip?

Konspiracinė arba sąmokslo teorija yra neteisinga savo pavadinimu. Ji atsiranda tuomet, kai žmogus nesuprasdamas kas yra kas, arba nutrūkus informacijos srautui, arba netgi jam tiesiog nepatikus jam pateiktai informacijai, sukuria kitą teoriją apie aplinką.

Tokiu būdu lengva būtų pavadinti Krikščionių tikėjimą – pačia didžiausia sąmokslo teorija, kuri pakeitė kitą – pagonybę ir tikėjimą medžio žieve.

Tad pavadinkime tai alternatyvi teorija. Patvirtinta alternatyvi teorija lengvai pavirstų tikruoju faktu. Juk sąmokslo kaip ir alternatyviosios teorijos nebūtų jau nežinant pirminių duomenų.

Gal reiktų kiek kitaip pradėti žiūrėti ir į pačius žodžius. Alternatyvi teorija – tai tik teorija, ją reikia minėti kaip teoriją, o ne teigti jog tai faktas. Neįrodyta teorija tėra tik prielaida tikrumui ir tiesai. Kiekvienai teorijai reikia taikyti “nekaltumo prezumciją”. Neįrodytas faktas = teorija. Jeigu žmogus ko nesupranta – anoks čia sąmokslas.

Tai tiesiog – Alternatyvi teorija.

Neretai pasibaigus tokiom konferencijoms, seminarams, pamokėlėms ar viešosioms paskaitoms, jų turinys atsiranda internete. O kas smagiausia, jog retas atvejis, kai už šias ‘podcast’ tipo paskaitėles reikia mokėti pinigus. O tai yra labai gerai, jeigu žmogus neturi tiesiog fizinių galimybių apsilankyti paskaitoje.

Tačiau Lietuvoje viešosios paskaitos ar konferencijos yra labai nepopuliarios. Didesnio populiarumo sulaukia nebent paskaitos, kurios vienu ar kitu atveju atneša tiesioginės fizinės naudos. Pavyzdžiui populiarios verslo konferencijos, su darbais, įdarbinimu ar šiaip pinigų uždarbiu susiję seminarai (Awmay, Oriflame ir pan.), tačiau konferencijos ir seminarai, kurie būtų skirti būtent pasaulėžiūros, požiūrio ugdymui ar tiesiog šiaip mokslui populiarinti, nors ir organizuojami, tačiau susilaukia labai mažo populiarumo.

O gaila, kadangi neabejočiau, jog tai stabdo mokslo atradimų ir inovacijų proveržį į verslą. Be to, žmonės šiaip yra linkę gesinti savo norą sužinoti daugiau apie pasaulį, dėl materializmo kulto ar didelio savęs susireikšminimo.

Tačiau ne viskas yra taip blogai. Nemažai žmonių ieško ir nori sužinoti, girdėti daugiau. O daugiausia tokios informacijos yra internete. Pavyzdžiui JAV Stanfordo Universitetas internete skelbia viešai prieinamų paskaitų ciklų sąrašus. Niekas teisės galbūt neišmoks stebėdamas vos kelias paskaitas, tačiau paskaitų ciklų apie vieną ar kitą temą pasiklausyti iš ties įdomu. Ypač prestižinio universiteto.

Tačiau šiame straipsnyje norėčiau pristatyti vieną iš turbūt patogiausių ir įdomiausių interneto svetainių apie mokslą, technologijas, dizaino sprendimus bei muziką/kultūrą – TED.

TED (Technology, Entertainment, Design) – tai 1984 metais įkurta viešoji organizacija Didžiojoje Britanijoje, kurios pagrindinis tikslas yra pakviesti įvairių sričių žmones kalbėti apie naujas idėjas ir inovacijas bei pristatyti naujausius mokslo, muzikos ar dizaino pasiekimus. UŽ DYKĄ. Kiekviena paskaita tęsiasi apie 20 minučių, pačioje svetainėje galima rasti virš 450 paskaitų. O paskaitos ne viena apie matematiką, filosofiją, antropologiją ar biologiją, tačiau ir apie dizainą, muzikos talentus, kasdienio gyvenimo ypatybes, gamtą ir panašiai. Ir viskas labai patogu, kasdien įkeliama bent keletas “kalbų” (talks), kas leidžia vis nesustojant stebėti ir domėtis. Neretai tik ir norisi peržiūrėjus kalbą susirasti tam tikro mokslininko ar charizmatiško žmogaus straipsnių ar darbų. Šioje svetainėje kolkas nemačiau vadinamojo “Populiariojo mokslo”, kurio yra pilna žurnaluose “Science illustrated”, “PopScience”  ar tiesiog Delfi.lt->mokslas. Deja pastaruosiuose pilna “nesąmonių”, kuriuos dažnas Lietuvis perskaito ir patiki. O nederėtų. Visgi TED yra labai rimta ir labai gerbiama organizacija ir jų konferencijos susilaukia milžiniško populiarumo. Gal svetainė ir primena YouTube, tačiau vien stebint komentarus darosi įdomu, nes juose vyksta aktyvios diskusijos apie kalbos temą.

Ir taip pasakoti galėčiau be pabaigos.

Mano asmenine nuomone, jeigu kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis peržiūrėtu bent po kelias kalbas per dieną, Lietuva taptų visiškai kitokia šalimi. Ir tikrai esu įsitikinęs jog geresne.

Kviečiu kiekvieną neapsilankiusį apsilankyti, o pabuvojusius skleisti šios svetainės idėją ir adresą:  http://www.ted.com

Nes jeigu ir toliau visi tikės ką rašo balsas, Lrytas (komjaunimo spauda) ar delfi.lt tuomet ilgai netruks tipinis Lietuvis galvoti, jog pasaulis greitai bus sunaikintas arba, kad ateiviai “gali būti nedraugiški”.

Populiarusis mokslas – tai ne mokslas.

Labai gaila, jog vienintelis racionalus būdas išsaugoti taiką yra ruoštis karui…

- John F. Kennedy

2009 metų Nobelio taikos premiją gavo paprastas žmogus – Barakas Obama, JAV prezidentas.

Pagal Nobelio premijos komitetą tai sąlygojo sekančios priežastys:

• Speciali svarba buvo skirta Obamos pasaulio be branduolinių ginklų vizijai.
• JAV prezidentas sukūrė “naują” atmosferą tarptautiniuose santykiuose
• Joks kitas žmogus nesugeba suteikti vilties žmonėms taip kaip Barakas Obama

Diskutuoti ir svarstyti šias priežastis būtų jau per daug. Daug kas jau apsvarstė ar buvo verta ar ne, o be visa ko, šis blogas stengiasi susilaikyti nuo bet kokių politikavimų.

Tad geriau aš parašysiu kodėl aš esu vertesnis gauti nobelio premiją:

• Aš irgi moku suteikti viltį žmonėm
• Aš nesiunčiau papildomo kontingento kareivių į jokią pasaulio šalį
• Aš nekariavau 2 karų skirtingose šalyse
• Aš moku sukurti “puikią” atmosferą ne tik tarptautiniuose santykiuose, bet ir šeimose
• Nevartoju alkoholio
• Nepažeidinėju kelių eismo taisyklių
• Nevykdau finansinių machinacijų
• Nesu oligarchas
• Turiu pasaulio viziją ne tik be branduolinių ginklų, bet ir be karų, be skurdo ir be bado
• Esu diplomatiškas
• Kilus muštynėms ar kitiem panašiem incidentams, būnu taikdario vaidmenyje

Akivaizdu, jog teoriškai aš esu pranašesnis už Obamą. Manau daugelis iš mūsų tokie. Tad kodėl niekas mums nesuteikia tos nobelio premijos?

Gal čia kalta odos spalva?

Maiklas Džeksonas irgi negavo Nobelio Taikos Premijos, nors jo pažiūros buvo labai panašios… į Obamos.

Visgi kyla klausimas, kodėl teiginys “Visi skirtingi, visi lygūs” neveikia? Tokiu pat pavadinimu akcijos Lietuvoje sumanytojai teigtų, jog yra priešingai – visi skirtingi, tačiau turi lygias teises! Tačiau ar tikrai yra taip?

Reikia suprasti vieną dalyką. Nėra vienodų žmonių. Ypatingai negalima lyginti skirtingų žmonių rasių. Pavyzdžiui kuom skiriasi juodaodis ir baltasis indoeuropietis arba kitaip tariant arijas? Juodaodžių, kaip ilgai gyvenusių Afrikoje, kur specifiniai gyvenimo įgūdžiai nėra reikalingi, niekada protas nesivystė taip sparčiai kaip baltųjų, kuriems teko nuolat keliauti ir atsikraustyti į Europą, kai joje dar buvo lendynmetis. Tačiau Afrikoje tykojo daugiau fizinių pavojų, todėl juodos odos žmonių raumenys išsivystė, kad išvengti šių pavojų. Pažvelkite, juodaodžiui net nereikia sportuoti, tam, kad atrodyti atletiškai. Baltaodžiui šiuo atveju tekdavo būti daugiau išradingam nei fiziškai stipriam, tad visi daugumą paskutinių atradimų ir išradimų buvo atrasti būtent baltųjų.

Negalima apsistoti vien ties baltaodžiais arba juodaodžiais. Rytų Azijos gyventojai taip pat turi unikalių gebėjimų. Būdami ne tokie išradingi, jie yra labai kruopštūs. Rytietis gali paimti paprastą daiktą arba reiškinį ar mintį, ir išvystyti ją beveik iki tobulybės. Nereikia toli žvelgti, norint pamatyti rytų išmintį, kovos menus, religiją ar šiuolaikinius baltųjų išradimus ištobulintus iki absoliutizmo (automobiliai, mobilieji telefonai, robotai ir panašiai).

Žvelgiant dar toliau, pastebėsime, jog senovės Amerikų civilizacijų liaudis taip pat turėjo unikalių gebėjimų tobulinti. Religijos ir astronomijos apjungimas nesukuriant pašalinio šlykštaus efekto – astologijos, yra puikus to įrodymas.

Dėja tenka nusivilti arabų pasauliu, įskaitant ir kitas tautas gyvenant tose vietovėse. Būdami be galo išradingi žmonės, jie yra varžomi religijos, dėl ko dažnai yra pikti, apimti nesąmojingo pavydo, kuris ir sukelia nemažai pasaulio problemų.

Žinoma, būtų netiesa teigti, jog jeigu baltasis yra išradingas, juodaodis niekada tokiu nebus.

Tačiau lengva pastebėti, jog skirtingose vietose gyvena skirtingi žmonės. Tačiau ar jie lygūs?

Ne. Sakyti, jog visi yra lygūs būtų per daug liberalu ir abstraktu. Viskas labai priklauso nuo vietovės kur žmogus gyvena. Galimybės visada būna skirtingos, jos priklauso pradedant nuo elementariausio visuomenės vieneto – šeimos ir baigiant valstybe.

Žmonės šiam pasauly nėra lygūs, nes neturi lygių galimybių. O neturi lygių galimybių ne dėl to, kad valstybė tam nesukuria sąlygų, o dėl to, jog kiekvieno gebėjimai yra skirtingi. Tačiau skirtingi gebėjimai nereiškia jog žmogus yra prastesnis. Neprastesnis, tačiau nelygus kitam su skirtingais gebėjimais.

Jeigu visi yra skirtingi, tačiau visi yra lygūs, kodėl aš dar negavau Nobelio Taikos Premijos?

Apie tai kitame straipsnyje…

Neretas susimąsto, jog arabų šalyse gyvenantys žmonės neskaito nes yra atsilikę, religingi, neturtingi ar tiesiog paprasti fanatikai kuriems vakarų pasaulis ir vakarų civilizacijos literatūra yra demono išmislas. Visgi tai yra nevisai tiesa. Nemažai arabų šalių gyvena pagal demokratinius principus, demokratijos modelį kopijuoja iš vakarų, jose daug vakarietiškos kultūros, mąsto dažnai jie taip pat vakarietiškai. Tačiau vis viena neskaito. Kodėl?

Pirmoji priežastis reikia pripažinti yra religingumas. Arabų pasaulis vis dar nelabai moka atskirti bažnyčią nuo valstybės, o tai dažnai sukelia problemų. Negana to, žmonės tuomet nelabai moka atskirti religiją ir bažnyčią ir nuo kitų institucijų, tokių kaip šeima ar bendruomenė. O islamas nelabai leidžia plėsti akiratį, ypač skaitant kitų kultūrų, religijų bei filosofijų knygas.

Tačiau pastaroji priežastis nėra esminė. Juk vis vien arabų šalyse gyvena ir išsilavinę ar išsilavinimo siekiantys žmonės. Juk Iranas negalėtų kurti savo branduolinės programos neišauginęs specialistų. Tačiau net tie patys išsilavinę žmonės nenori skaityti.

Ir priežastys tampa labai paprastos. Skaityti jie tiesiog nenori. Taip kaip kiekvienas mes nenorim daryti to, ko nemėgstam. Pagal BBC radio žurnalistų atliktą tyrimą, vidutinis arabas mieliau prisės panaršyti prie interneto arba žiūrės palydovinę televiziją nei ims skaityti knygą. O gaila, kadangi kiekvienas turbūt yra susidūres su faktu, jog televizija ir internetas yra pilnas šlamšto ir reikia daug pastangų įvertinti kas tiesa, o kas ne. O kadangi ne viskas, kas teigiama, jog yra teisinga yra tiesa, tai dažnai visiems sukelia daug neigiamų emocijų, kas iš esmės skatina pyktį. Ir dabar įsivaizduokite arabą, kuris pyksta ant to, kas dedasi vakaruose, ant viso šio dažno melo arba neteisingų interpretacijų… (Bet toliau netęsiu apie tai, nes tai jau bus politika).

Universitetuose tie patys arabai neskaito vėlgi dėl tos pačios priežasties – nes nenori. Kaip teigė patys dėstytojai, jų studentai perskaitys arba tik santraukas, arba tik tai ko tiksliai reikia. Ir nesvarbu ar mokosi studentas aukštosios matematikos ar anglų filologijos. Skaitymas nuolat atrodo sunkus ir varginantis darbas, nes labai greitai knygos perskaityti niekada nepavyks. O dažnas dėl to skaityti tiesiog tingi.

Be visa ko, reikėtų paminėti, jog arabų pasaulyje liberalesnė mintis atėjo labai vėlai, tad nėra labai daug ir vietinių literatūros autorių, kuriuos būtų galima analizuoti ir tyrinėti.

O dabar grįžkime namo. Ką rodo toks nedidelis britų žurnalistų atliktas tyrimas? Jog arabų pasaulyje gyvena tokie patys žmonės, kurie taip pat yra imlūs ir nori mokytis, tačiau velniškai tingi. Ir tos pačios problemos neleidžia ir mums skaityti. Vis ieško tų problemų televizijoje, mokykloje, draugų tarpuose. Tačiau kodėl niekas niekada nepasako: “Žmonės neskaito knygų, nes tiesiog nenori jų skaityti” ?

Problemų reikėtų ieškoti tingėjime ir literatūros skurdume, tačiau ne žmonių aplinkoje. Tingi žmonės, nes nemėgsta ko nors daryti ilgai, nebent tai būtų hobis (beje, skaitymas pastaruoju metu yra laikomas tik hobiu), taip pat dažną pasitinka per didelis informacijos kiekis.

Kalba apie literatūros skurdumą tėra mano (autoriaus) asmeninė nuomonė. Ši tema galėtų būti verta atskiro straipsnio. Sarkastiško. Turbūt ir bus.

O kalbant apie sarkazmą, tai galima būtų pasakyti taip: “Skaitome nedaugiau už arabus…”.

Kai JAV vakarinės sienos pasiekė Ramūjį vandenyną (18 amžiaus vidurys), San Franciskas tebuvo vos 1000 žmonių kaimelis. Tol kol toje vietoje nebuvo atrastas auksas. Stebuklingai per maždaug 20 metų šis miestas išaugo iki 25 000, o tuo metu tai buvo itin nemažas pasiekimas. Ten keliavo visi, kas norėjo gerai užsidirbti, nes auksą kasti buvo itin pelninga (…na logiška šiaip…).

Ne vien JAV gyventojai buvo tokie protingi. Iš kitos Ramiojo vandenyno pusės į JAV keliavo kiniečiai. Daug kiniečių. Kaip manot iš kur tiek daug kiniečių būtent San Franciske? Ne dėl to, kad visi pabėgo nuo komunizmo, bet visi tiesiog emigravo ieškoti geresnio gyvenimo į JAV.

Visgi JAV valdžiai ši nauja imigracijos banga nepatiko, tačiau būdama “laisviausia šalimi pasaulyje” ji negalėjo tiesiog neįsileisti žmonių. Tuomet buvo sugalvotas neblogas triukas: Kiniečiai rūkydavo opijų. Tuo tarpu baltieji šį preparatą tiesiog gerdavo. O opijaus tuomet galėjai nusipirkti faktiškai bet kurioje vaistinėje. Ir JAV valdžia nutarė skelbti “War On Drugs” (Karas prieš narkotikus) uždrausdamas opijų rūkyti. Trukdė man vaikams kvėpuoti gaiviu Kalifornijos oru. Visgi gerti opijaus niekas tuo metu nedraudė. Už šio įstatymo pažeidimą, žmonės buvo deportuojami iš šalies. Draudimas prekiauti, kuria šešėlinę rinką (ypač jeigu tos prekės ar paslaugos vartojimas yra kultūros dalis), tad automatiškai prastėja gyvenimo kokybė.

Tai turbūt buvo pirmasis bandymas kontroliuoti specifinę visuomenės dalį, šiuo atveju kiniečius imigrantus.

Tačiau buvo ir daugiau tokių. Labai greitai po pirmojo draudimo, JAV valdžia susidūrė su antra problema – užkariautuose valstijose (turiu omeny atimtose iš Meksikos) gyveno labai daug meksikiečių, kurie buvo tiek maištingi, tiek nelabai linkę atiduoti savo žemių. Tačiau tarp jų buvo labai populiarus kultūrinis dalykas – rūkyti žolę. Taip taip kolegos, ne Bobas Marlis ar Hipiai čia išsigalvojo… Tarp baltųjų šiuo atveju žolė nebuvo labai populiari, nes buvo manoma, jog tai praščiokų dūmas ir baltiesiems parankiau rūkyti tabaką (cigarus bei pypkes). Vėlgi labai greitai buvo įvestas įstatymas draudžiantis rūkyti marihuaną ir pirmiausia jis buvo įvestas tose valstijose, kuriose gyveno daugiausia meksikiečių. Taip, labai nesunkiai “Kaubojai” atėmė Meksikiečių sąžiningai užkariautas žemes (Na, jie buvo atėmę jas iš indėnų… bet ar tai kam svarbu tuo metu buvo?).

Pasitaikė ir daugiau bandymų kontroliuoti tam tikras visuomenės dalis naudojant “War on drugs”. Vienas iš garsesnių turbūt būtų 1920 – 1933 JAV galiojęs “sausas įstatymas”. Kokia gi buvo jo priežastis? Ogi bandymas kontroliuoti didesnę visuomenės dalį, galbūt pridedant dividendų už sveikatą, tačiau įvyko priešingas variantas. Kažin ar taip vadinamoji Mafija būtų taip sustiprėjusi, jei ne šis įstatymas. Ir niekas iš mūsų turbūt net nebūtų šiuo metu girdėjęs apie Krikštatėvių knygas bei filmus.

Kam šis straipsnis? Nes tai įdomu. Tai istorija. Ir bent jau asmeniškas nesistengiau teigti per daug datų ar šaltinių, tačiau kam prireikus, galėsiu tokių pateikti.

Vėlgi gali kilti dar vienas papildomas klausimas: “O čia dabar mum bijoti, kad amerikonai ar tie patys lietuviai ar rusai mus bandys kažkaip kontroliuoti?”. Nereikia nieko bijoti, reikia domėtis bei smalsauti. Istorija kartojasi kitomis formomis ir tai ką paminėjau šiame straipsnyje greičiausiai nepasikartos. Nors ką gali žinoti, gal vieną dieną ims ir uždraus lietuvių emigrantams kitose šalyse švęsti dainų šventę, jonines ar nepriklausomybės dieną. Bet čia jau arti politikos, ko čia neturėtų būti.

P.S. Dėkoju mano kolegai Mantui už puikų įvadą į šią temą ir už sukeltą susidomėjimą.

Pradedant Airsoftu (Straikbolu), Kaitavimu, Kartingais, Parašutizmu ir baigiant kelionėmis autostopu ar mažų miestelių modeliavimu. Visgi visus šiuos dalykus sieja vienas dalykas – tam reikia neblogų investicijų. Visą laiką mažiau ar daugiau vis vien reikės įnešti arba turėti visada atsargai tam tikrą sumą pinigų. O ką daryti žmogui, kuris uždirba nedaug, arba didžioji dalis jo uždirbamų ar gaunamų pinigų keliauja mokesčiams už šildymą ar telefonus?

Jeigu esi Klaipėdietis – galiu siūlyti vieną gerą alternatyvą – Shipspotting’ą arba Laivų stebėjimą. Žinoma, iš karto kas nors pradės priekaištauti, jog Vilniuj sunkoka rasti nors vieną laivą, tačiau niekas ir nesako, kad Vilniuj reikia jų ieškoti. Kalbu apie glūdžią provinciją – Klaipėdą. Esant tokiuose mietuose kaip Vilnius, Kaunas ar mažesniuose provincijos miesteliuose galima rasti irgi panašių  pigesnių užsiėmimų kaip traukinių ar lėktuvų stebėjimas. Galų gale galima tiesiog užsiimti ir automobilių, sunkvežimių, autobusų, paukščių bei gyvūnų stebėjimu.

Nesunku įsivaizduoti kaip liaudis pradės porint: “Kaip čia taip už 2,50 Lt? O fotoaparatas? Anas prasčiausios kokybės jau kainuoja gerus 500 litų, jau nekalbant apie gerus, kokybiškus veidrodinius fotoaparatus”. O niekas ir nesako, kad reikia fotografuoti. Galima juos fiksuoti, vėliau namie internete peržvelgti ką matei, kokios įmonės, kas juo galėjo keliauti. Neretai galima taip sutikti netikėtų staigmenų.

Visgi reikia pripažinti, jog turint fotoaparatą ši veikla tampa išties linksma. Nuotraukas galima kelti į tam skirtus internetinius puslapius. Pavyzdžiui http://www.vesseltracker.com/ . Būtent šioje svetainėje labai intensyviai savo laivų judėjimą stebi ir jų savininkai. Kartais pamatę itin gražias nuotraukas, už galimybę jas gauti, jie pakviečia į laivo vidų, kas suteikia progos dar labiau ir šauniau praleisti laiką. Manau kiekvienas turi svajonę garsiai ištarti Džeko Sperou (Jack Sparrow) frazę: “Take me to the captain of this ship”…

Kalbant apie piratus… Nenustebčiau, jog tokios svetainės ir hobiai labai padeda Somalio ir Nigerijos piratams…
Na… Bent jau geriau nei eiti ir bambėti, jog visiškai nėra net pinigų jokiem hobiam…